Neariamoji žemdirbystė atsilygina kantriausiems

Per 1 000 ha ūkyje neariami visi laukai. Ūkininkais skaičiuoja, kad minimalaus žemės dirbimo sistema didžiojoje ūkio dalyje jau taikoma apie 8-10 metų. Šarūnas su sūnumis augina žieminius kviečius, žieminius rapsus, miežius, žirnius, pupas, cukrinius runkelius. Didžiausią plotą (nuo 400 iki 500 ha) užima žieminiai kviečiai. „Mano akimis taikome gerą sėjomainą. Stengiamės kultūrų neatsėliuoti. Po žieminių rapsų sėjame kviečius, po jų cukrinius runkelius, žirnius arba pupas. Laikomės tokios rotacijos“, – visoms augalininkystės grandims Šarūnas skiria vienodai daug dėmesio.

Pasak jo, žemės ūkio technologijos gerokai patobulėjo, nuo pažangos ir jis stengiasi neatsilikti, tačiau šiame versle sėkmė kartais slypi smulkmenose, o ir atlikus visas operacijas nepriekaištingai, norimo rezultato gali ir nebūti. Nemažą sėkmės kortų dalį savo rankose turi gamta. Jis prisimena praėjusius metus: „Sezono startas buvo labai įspūdingas ir daug žadantis“.

Kartu su sūnumi važiuodamas nauju kombainu jis džiaugėsi, mašinos kompiuteryje matydamas gražius skaičius – 10,5 t/ha. Tačiau netrukus teko nusileisti ant žemės. Tada pavyko nukulti tik trečdalį lauko. Į jį technika atvažiavo po dviejų su puse savaičių. „Vos ne vos byrėjo 8 t/ha, o ir grūdas lengvas, be saiko ir be kokybės, – apie ūkininkavimo subtilybes kalba Šarūnas. – Nusileidę, tiksliau gamtos nuleisti ant žemės ir vėl pradedame mąstyti, filosfuoti, ką galime padaryti kitaip, ką galime pakeisti, kad kuo mažiau priklausytume nuo oro sąlygų. Padarius viską idealiai, būna skaudu, nes daug įdėjus, daugiau ir prarandi. Tokiais metais save tikinu, kad tai tiesiog nauja gyvenimiška patirtis“. Jo teigimu, neariamoji žemdirbystė – viena iš priemonių, mažiau priklausyti nuo gamtos.

Į klausimą, kas pastūmėjo atsisakyti plūgo, Šarūnas atsako, kaip ir dauguma minimalaus žemės dirbimo sistemos šalininkų: „Norėjau sutaupyti laiko, plotai nemaži, juos reikia įdirbti greitai ir laiku. Ypač dabar taip kardinaliai besikeičiant gamtos sąlygoms, laiko turime vis mažiau. Jei nepadarai per tą laiką, kurį gamta duoda, prarandi ir derliaus kiekį, ir jo kokybę“.

Dabar jau galiu tvirtai pasakyti, kad pradėję taikyti neariamosios žemdirbystės technologiją sutaupėme ne tik laiko. Su kiekvienais metais žemės potencialas auga, tad ir derlius subręsta didesnis, - tikina jau šešiolika metų neariamąją žemdirbystę taikantis Šarūnas Šiušė.

Išbandyti mūsų kraštams neįprastą žemės dirbimo būdą jis panoro po vienos kelionės į Angliją prieš šešiolika metų. Ten Šarūnas pirmą kartą savo akimis pamatė neariamus laukus. Jis neslepia, kad baimės išbandyti naujovišką technologiją būta, nes nebuvo nei patirties, nei žinių, nei padargų. „Nežinojau, ko tikėtis, juk ir klimatas skiriasi“, – prisimena Š. Šiušė. Pagal jo užsakymą viena Lietuvos įmonė pagamino 4 m strėlinį skutiklį. Ūkininkas pirmam bandymui parinko posilpnį maistingumo prasme 50 ha ploto lauką. „Pasakiau sau, kad šio lauko nearsiu, kas beatsitiktų“, – ryžtingai buvo nusiteikęs Šarūnas.
Mažai trūko, kad po penkerių-šešerių metų jis sau pačiam duoto žodžio neištęsėtų. Ūkininko teigimu, tada buvo kilusi mintis tą lauką suarti, nes drėgmės režimas suprastėjo, vietomis telkšojo vandens balos. „Susilaikiau, įsigijome giluminį purentuvą. Su juo pravažiavome rudenį, nuėmę derlių. Vėliau šio padargo ten neprisireikė, išskyrus technologinėse vėžese ir galulaukėse, kurias laikas nuo laiko įdirbame giliai visame ūkyje“, – patirtimi dalijasi Š. Šiušė. Pernai jau šešiolika metų neartame lauke kulta 10 t/ha kviečių, po jų pasirinktos garstyčios kaip tarpinė kultūra. Šiemet čia pasėti miežiai.

Šešiolika metų neartame lauke žaliuoja miežiai

Nors svarbiausioji priežastis atsisakyti plūgo, buvo taupyti laiko sąnaudas, Š. Šiušė šiandien tikina išlošęs ne tik laiko. Jis pamatė, kad su kievienais metais dirvos potencialas augo, derlius didėjo. „Pamačiau, kad dirvožemyje vyksta kiti procesai, padaugėjo mikroorganizmų ir sliekų, o tai turėjo teigiamos įtakos derliui“, – paaiškina Šarūnas.

Anot jo, pirmaisiais neariamosios žemdirbystės metais ypač silpnose žemėse šiaudams suskaidyti reikėdavo „pagalbos“ (bakterijų priedų, azoto ir pan.). Dabar matyti, kad dirvos pačios kuo puikiausiai susitvarko su šiaudais. Augalų liekanų irimo procesas gana spartus, dirvožemis pats gerai funkcionuoja. „Stengiamės šiaudus palikti, neišnešti, nes jie juk trąša. Smulkiname, skleidžiame ir įterpiame. Taip formuojamas humusingas dirvos sluoksnis“, – aiškina ūkininkas, akcentuodamas, kad minimalios žemdirbystės technologija ypač pasiteisino lengvose nederlingose ir vidutinėse žemėse, kurių boniteto balas žemas.

Š. Šiušė pabrėžia, kad derliai jo ūkyje išaugo nuo 5 iki 8-8,5 t/ha ne vien tik dėl to, kad nustojo arti laukus ir pagerino dirvos struktūrą. Tai lėmė daug veiksnių, taip pat ir pasikeitusios javų auginimo technologijos. „Įgavome daugiau patirties, atsirado daugiau informacijos, pažangesnės technikos, naujų javų veislių. O ir mes domimės naujovėmis, važiuojame į įvairius renginius, skaitome ir bendraujame su kolegomis“, – apie veiksnių, turėjusių įtakos derliui, visumą kalba ūkininkas.

Š. Šiušė tikina, kad apie neariamąją žemdirbystę Lietuvoje sukurta daug mitų. Vienas iš jų – dažniau pasėlius puolančios ligos ir kenkėjai. „Tai tikrai ne tiesa. Savo kailiu to nepatyrėme. Jei ligos puola, puola visus augalus, nepriklausomai nuo to, kokia žemdirbystės technologija taikyta“, – įsitikinęs ūkininkas. Jo teigimu, net moksliškai pagrįsta, kad po žieminių rapsų palikti šiaudai ne tik sudaro gerą terpę javų sėklai, bet ir stabdo piktžolių dygimą.

Kitas, anot ūkininko, neariamosios žemdirbystės mitas – podirvio padas. Sakoma, kad skutant ir lėkštiniu, ir noraginiu skutikliu, po tam tikro laiko tam tikrame gylyje susiformuoja padas. Jo nuomone, nors klimatas ir šiltėja, tačiau Lietuva priskiriama šiauriniam regionui. Žiemą vis tiek būna šalčių, o įšalas dirvą išjudina, todėl rizika padui susidaryti minimali.

Minimalaus žemės dirbimo technologiją jis taiko ruošdamas dirvą visiems be išimties augalams. Tad paneigia ir dar vieną mitą, kad ši sistema tinkama ne visoms žemės ūkio kultūroms, tačiau pabrėžia, kad būtina laikytis sėjomainos. Šarūnas neslepia, kad buvo nemažas iššūkis cukrinius runkelius sėti į skustą dirvą. „Pirmaisiais metais, taip pasėjome tik 5 ha cukrinių runkelių. Sezonas pasitaikė labai drėgnas, atėjus derliaus kasimo laikui, nuimti arimuose pasėtus cukrinius runkelius buvo neįmanoma, nes technika vis klimpo. Tada nuvažiavome į tą plotą, kuriame runkeliai buvo pasėti skustoje dirvoje. Buvome nustebę, kad kombainas nė karto neužklimpo, šakniavaisiai buvo švarūs“, – pasakoja Šarūnas, cukrinius runkelius į minimaliai įdirbtą dirvą sėjantis jau daugiau kaip 10 metų.

Į minimaliai įdirbtą dirvą pasėti cukriniai runkeliai

Kantriai sulaukęs akivaizdžių teigiamų rezultatų Š. Šiušė po penkerių metų neariamosios žemdirbystės plotus drąsiai pradėjo plėsti. Ūkio kieme jau buvo pora neariamajai žemdirbystei skirtų padargų: angliškas lėkštinis ir vokiškas noraginis skutiklis. „Rinkoje atsirado didelio darbinio pločio modernių skutiklių, be to, ūkio traktorių parkas labai pasikeitė. Svarbu ir tai, kad žmonės pradėjo šią technologiją perprasti, patirties ir žinių įgavome daugiau“, – sprendimą dar labiau išplėsti minimaliai dirbamos žemės plotus motyvuoja Šarūnas.
Pasak jo, kurį laiką buvo naudojami abu padargai. Paprastai pirmą kartą buvo skutama lėkštiniu skutikliu sekliai (iki 5 cm) tik nėmus derlių, kad sudaiginti pabiras. Sudaiginus pabiras, buvo važiuojama įgilinant skutiklį iki 15-20 cm. „Skutiklius mainydavome, priklausomai nuo konkrečių sąlygų, nuo to, kiek laiko ir kokius traktorius tuo metu turėdavo“, – griežtomis žemės dirbimo taisyklėmis Šarūnas nesivadovavo.

Pamatus permainoms ūkio skutimo technikos parke paklojo išvyka su bendrove „Väderstad“ į vieno anglo ūkį, kuriame buvo bandomas naujas švediškas skutiklis „TopDown“. „Tada jis man didelio įspūdžio nepadarė, tačiau praėjus 3-4 metams po kelionės aš jį įsigijau. Turėjo ateiti laikas, kad tą mašiną perprasčiau ir įvertinčiau visus jo universalumo privalumus. Pamatėme, ir kaip jis dirba kolegų ūkiuose“, - skubių sprendimų nelinkęs priimti Š. Šiušė.
Pasak jo, skutiklyje „TopDown“ yra dvi mašinos vienoje: noraginis ir lėkštinis padargas. Be to, šiuo agregatu su sumontuota „BioDrill“ sėjamąja galima sėti ir rapsus. Ūkininkas pasirinko 7 m skutiklį su rapsų sėjamąja, kurį agreguoja su 550 AG vikšriniu traktoriumi. „Jau kurį laiką ieškojome būdo, kaip greitai pasėti rapsus. Toks sėjos būdas mums pasiteisino iš pat pirmo karto. Buvo gana drėgni metai, žieminiai rapsai tolygiai sudygo, laukas atrodė labai gražiai“, - sako ūkininkas.

Taip šiemet atrodo su skutikliu „TopDown“ su ant jos sumontuota sėjamąja „BioDrill“ pasėti žieminiai rapsai

Skutikliui „TopDown“ pranašumo, palyginti su kitomis mašinomis, suteikia ir tai, kad jis gali dirbti net iki 38-40 cm gyliu. „Įdirbti giliau prisireikia po cukrinių runkelių, kai dirva būna dėl sunkios šakniavaisių dorojimo technikos itin suspausta“, - apie švediško skutiklio panaudojimo galimybes kalba ūkininkas. - Kiekvienai kultūrai reikia skirtingo įdirbimo gylio. „TopDown“ labai universalus, nes gali dirbti įvairiu gyliu“.

Pirmą kartą su „TopDown“ kėdainiškio skutama 5-8 cm gyliu, priklausomai nuo dirvožemio, nuo šiaudų kiekio. Prieš sėją važiuojama giliau – 15-20 cm. „Jei rudenį dirvą reikia tik įdirbti, tada skutame, pakėlę volus, kad pavasarį ji greičiau pradžiūtų. Stengiamės išnaudoti jo universalumą, – pabrėžia ūkininkas. – Kiekvienais metais vis atrandame kažką naujo, kaip galėtume jį pritaikyti. Pavyzdžiui, volus galima labiau slėgti, neslėgti ar pakelti. Juo vienoje bendrovėje įterpiame ir mėšlą“.

Š. Šiušė priešsėjiniam žemės dirbimui ant skutiklio montuoja plačius 8 cm pločio noragėlius, o sėjant rapsus juos keičia siaurais 5 cm noragėliais. Ūkininkas turi minčių, kaip rapsų sėją su skutikliu dar labiau patobulinti, kad sėkla būtų beriama ne pakrikai, o eilutėmis ir tuo pačiu metu būtų galima lokaliai įterpti trąšas.

Su skutikliu „TopDown“ Š. Šiušės ūkyje dirbama jau septinti metai. Ūkininkas tebenaudoja ir anksčiau įsigytus padargus

Šarūnas sako pastebėjęs, kad dažnai žemdirbiai tikisi greito rezultato, ne išimtis ir tie, kurie pabando taikyti neariamąją žemdirbystę: „Nepasisekus ar negavus apčiuopamos naudos, po metų dvejų viską meta ir vėl pradeda arti. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad neariamajai žemdirbystei reikia kantrybės“. Ūkininko teigimu, ši technologija pagrįsta viršutinio humusingo dirvos sluoksnio formavimu iš augalų derliaus liekanų, o šis procesas nėra trumpas. Norint suformuoti derlų dirvos sluoksnį, reikia laiko, tad rezultatai matomi tik po 5-6 metų.

Taikyti ar ne neariamąją žemės dirbimo technologiją, Šarūnas nesiryžta vienareikšmiškai atsakyti. Anot jo, visų pirma ūkininkas tam turi subręsti pats, niekieno iš šalies neraginamas. Lietuvoje gilios arimo tradicijos, nusistovėję stereotipai, todėl įtikinti plūgą iškeisti į skutiklį nėra paprasta. „Labai didelių derliaus skirtumų, taikant ariminę ar neariamąją žemdirbystę, nėra. Kaip dirbti, yra kiekvieno žemdirbio asmeninis pasirinkimas, – svarsto Šarūnas. – Tačiau niekas nepaneigs, kad pastaruoju metu gamta pamėgo kraštutinumus ir pažeria nemažai kritinių momentų – dažniau pasitaiko sausringų periodų, krušos, liūčių, netikėtų šalnų, žiemų be sniego“.

Kai gamtoje nėra balanso, vis svarbesnis tampa darbų atlikimo laikas. Jei spėjama juos atlikti laiku, rezultatai džiugina, o jei pavėluojama pasėti, nupurkšti, patręšti ar nukulti, patiriama didžiulių nuostolių. Vienas iš svarbiausių neariamosios žemdirbystė privalumų, Šarūno nuomone, didelis žemės įdirbimo našumas, didelis našumas sėjant rapsus. „Ši technologija mums padeda eiti su gamta kartu, – įsitikinęs Š. Šiušė. – Tiems, kurie dar svarsto taikyti ar ne neariamąją žemdirbystę, patarčiau nebijoti naujovių ir turėti kantrybės“.