Piktžolės naikinamos ir rankomis
Užsiimti sėklininkyste nėra lengva, o ekologinė sėklininkystė kelia dar daugiau iššūkių. Didžiausias iš jų – piktžolės. Kad jos būtų sunaikintos, laukai įdirbami ne kartą, ir net ne du. „Pravažiavome kartą, laukiame 5–6 dienas, daiginame piktžoles, tada važiuojame dar kartą. Turime sunaikinti kuo daugiau dygstančių piktžolių, kurių dirvos paviršiuje vos baltas siūlelis įžiūrimas“, – pasakoja ūkininkas ir didžiuodamasis sako, kad ūkyje nėra varpučių. Pavyksta juos išnaikinti intensyviu žemės dirbimu.
Pasak jo, sudygus augalams, dar purenama ir akėčiomis 2–3 kartus, kol padargas nepradeda guldyti kultūrinių augalų pasėlio. „Ir tai dar ne viskas – ravime ir rankomis. Vorelė mergaičių, dažniausiai moksleivių, praeina vieną-du kartus per ekologinius sėklinių augalų pasėlius, ieškodamos piktžolių. Vadiname tai selekciniu darbu, – apie kovos su piktžolėmis specifiką kalba Algirdas. – Visa tai užima daug laiko ir kainuoja, o derlius užauga gerokai mažesnis negu chemizuotame ūkyje. Dar atsisijoja smulkioji frakcija, kuri sunaudojama pašarams. Dėl to ir sėklų savikaina gaunasi tokia didelė“.
Algirdas pastebi, kad pastaruoju metu neigiamas klimato kaitos poveikis žemės ūkiui vis stipresnis. Sausros arba liūtys kiša koją bet kokioms technologijoms ir griauna bet kokius planus. Norint spėti darbus atlikti laiku, technikos parke turi būti itin našios, galbūt ne pagal poreikius, mašinos. Tačiau net ir viską padarius tvarkingai, optimaliais technologiniais terminais, gamtos negandos kartais neleidžia džiaugtis gerais rezultatais.